Įžanga

Tyla... susikaupimas... Dailininkas neskubėdamas ruošia savo darbo įrankius... Prieš jį- baltas ryžių popieriaus lapas... Kruopščiai trina tušą... mintimis susilieja su gamta... tarytum įsikūnija bambuke, pušyje... Ir jeigu pušies šakelė linksta nuo vėjo, žolelė svyra nuo rasos sunkumo- visa tai persmelkia jo širdį... Ir tik tada, kai išjausta vizija taps pakankamai ryški, kai tikrai žinos, kur kokio potėpio reikia- jis imsis teptuko. Jo darbo tempas priklausys nuo to, ar jis vaizduos rudens viesulą, ar tylą...

                        Taip gims sumi-e paveikslas...

Kai įsigilini į didžiausių kinų Ch‘an (jap. Dzen – ind. dhijana – „susikaupimas, meditacija, sąmonės koncentracija) meistrų, pietų bei šiaurės Song (X – XIII a.) laikotarpio wenrenhua („menininkai – intelektualai“) mokyklos atstovų, fengliu („vėjo ir srauto“) meninkų, bei japonų didžiųjų meistrų tokių kaip Ikkyū Sôjunas (1394 – 1481), Sesshū (1420 – 1506), Sessonas (1504 – 1581), Hosegawa Tôhaku (1539 – 1610) paveikslus, tai anapus vandenynų, rūkų ir kalnų gali pajusti paslaptingą Dao (Kelias) kvėpavimą, sklindantį iš gelmės paslaptingosios būties. Neviena paslėptai atvira gili paslaptis glūdi šiuose paveiksluose. Slypi juose žinojimas apie dangaus ir žemės Dao, kuris yra ir žmogaus širdies Dao...

Šie paveikslai priklauso giliausiems ir tauriausiems kūriniams, kokius tik žmonija sukūrė. Jie pilni kosminės didybės, kuriuose sukoncentruoti visi geriausi bruožai, būdingi Tolimųjų Rytų menui – išmintingas paprastumas, dydis dvasingumas, natūralumas, paprastame tuše atrandant visas pasaulio spalvas.

Visų jų mokytoja - Gamta.

Vieno žymiausio klasikinio daoizmo estetikos atstovo Zhuangzi (III a. pr.Kr.) traktate, gamta apibūdinama kaip natūrali žmogų priglaudžianti ir jo dvasiai artima stichija. Ji – grožio šaltinis ir nuolatinis pavyzdys menininkui, pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis. Bet nei žmogaus protas, nei kalba nepajėgia tiksliai apibūdinti daugelio subtiliausių grožio formų, kurias galima suvokti tik intuityviu tiesioginiu pažinimu. „Išorinis grožis, - sako jis, - sunaikina esmę“. Tikrojo grožio esmė – neišsakytoje gelmėje, po išoriniu grožio apvalkalu.

Gamtos reiškinių įvairovės, jų tobulo harmoningo grožio šaltinį Zhuangzi randa neregimame, negirdimame, beformiame Dao, Didžiojoje Tuštumoje... iš kurios tuoj tuoj iškils reali būtis...

Taip kaip zen budizmo ištakose, dėka gėlės tarp Budos ir jo mokinio Kašjapos, tylint, įvyko gilus supratimas, kai jų širdys akimirkai tapo absoliučiu vieniu. Taip ir kūryba gimsta iš Vienovės pasaulio ir menininko.

Pasaulio kūrimas ir tapybos kūryba realizuojasi tais pačiais įstatymais. Tapyba – ne aprašymas vaizdo, ji – pati kūryba. Tai mikrokosmosas – identiškas makrokosmosui. Tapyba ne mažiau reali ir konkreti kaip pasaulis. Ji – sesuo, gimusi pagal tas pačias taisykles.

Kai kurie teoretikai rašo, kad tapyba savo etiniu poveikiu prilygsta maldai. Vieno žymaus XI a. Kinų tapytojų ir teoretikų Guo Xi (1020 – 1090)  sūnus taip aprašo savo tėvo pasiruošimą darbui: „... dieną, kai jis pradėdavo tapyti, jam reikėjo švaraus stalo prieš šviesų langą. Uždegdavo smilkalus. Po to, išrinkęs gerą teptuką ir geriausios kokybės tušą jis plovė rankas, valė sudzurį... visą tai darė susikaupęs, tarsi rengdamasis sutikti žymų svečią...“.

Pasinerdamas į kūrybos procesą, menininkas atsiriboja nuo visko, kas trukdo suvokti jį dominančių reiškinių esmę, įsiskverbti į juos, tapti beaistriu. Beaistrė tikro menininko siela – tai tarsi lygus vandens paviršius ar tyras veidrodis, atspindintis pasaulio gelmes. Rimties kupinas vandens paviršius – tai pavyzdys menininkui, kuris kaip vanduo „viską saugo viduje, išoriškai nė kiek nesijaudindamas“.

Tikras meistriškumas – tai menininko sugebėjimas pasinerti į tokį intuityvaus kūrybos proceso lygmenį, kuriame meistrui jau nebereikia savęs kontroliuoti ir paisyti-jis susilieja į vientisą, harmoningą junginį, kuriame kiekvienas judesys idealiai atitinka savo funkciją. Tai darbas širdimi, kuri tampa didele ir tuščia, neturinti savy nieko, kurioje iškyla vaizdas būsimo paveikslo... ir tampama lietumi ar vėju klajojančiu laukais, miškais... dingsta laikas, išnyksta vakar ir rytojus...

Vienas žymiausių meno teoretikų rašė: „Tam, kad užtarnautum žemiausią laiptelį – „gabus“, pakanka mokykliškai praktikuotis darant pratimus. Kad pasiektum vidutinį lygį – „puikus“, reikia studijuoti ir kopijuoti senus šedevrus. Bet kad pasiektum aukščiausią laiptelį – „genialus“ ir aukščiausią lygį – „natūralaus betarpiškumo“, dailininkas turi betarpiškai studijuoti gamtą“.  

Tam, kad būtum laisvas, reikia praeiti ilgą mokymosi kelią.

Viename žymiausių ir giliausių XVIII a. traktatų „Pokalbiai apie tapybą“, priklausančiam Ši – tao teptukui, kuris buvo puikus menininkas, filosofas, poetas, universalus ir plataus išsilavinimo, giliai suvokęs senąją kosmogoniją, daosų mintį, Ch‘an budizmą ir konfucianistinę mintį - universaliai atskleidžiama mintis – „viskas kas didu, prasideda nuo mažo“.

Taip ir pradedantysis mokytis kaligrafijos ir tapybos, pradeda nuo vienos linijos piešimo. Tas pirmas žingsnis, pirmoji linija, suvokiama kaip viena paprasta linija, iškyla kaip kažkas lengvo ir elementaraus. Bet tai yra durys vedančios prie giliausių ir sudėtingiausių tapybos ir kaligrafijos paslapčių. Ši viena linija – svarbiausias elementas Tolimųjų Rytų tapyboje ir kaligrafijoje. Viena linija – tai ir horizontas atskiriantis dangų nuo žemės, tai ir tūkstantis li dangaus... Tai viso ko pradžia ir pabaiga. Viena linija – tai kartu ir tas Vienis, kuris persmelkia Visatą... Per ją pasireiškia pagrindiniai tapybos dėsniai, suformuoti jau VI amžiuje žymaus kinų dailės teoretiko Xie He. Iš kurių svarbiausias yra „sudvasinto gyvybinio ritmo atgarsis“. Jis apsprendžia viso tapybinio kūrinio vertę.

Kiekvienas teptuko prisilietimas turi skleisti gyvybę.

Perimdama ankstesnę meistrų patirtį ,neatmesdama nė vieno kelio išmintingumui , einu Paslapties,  kuri glūdi meno ištakose , link...

Tyloje, ramybėje, susikaupime suteikiu laisvę savo širdžiai skverbiantis į būties paslaptis... Ir tik taip gali pajusti tą šventą alsavimą, ateinantį iš praeities. „Prisiminti“ tai, kas išnyko ir tebenyksta, kas dar aidi mūsų kalneliuose, gojuose, piliakalniuose, upeliuose, girdima mūsų  kalboje, dainoje, pasakoje... Būti kartu su saule jai gimstant iš Ramiojo Vandenyno gelmių prie Japonijos krantų ar kylant jai iš rūkų Kernavėje , palydint ją  šventą saulėlydžio valandą aidint būgnų dūžiams Kiote ar leidžiantis jai į Baltijos bangas...

...Tai ilgas kelias link pirmapradžio jausmo .Prie jo grįžti po ilgų klaidžiojimų Tik suvokus ir apmąsčius , atmetus viską , kas nereikalinga, antraeiliška , paliekant tik tai , kas sudaro esmę.Ir tik kai išgryninta mintis , idėja susijungia su dvasios gyvenimu - tik tada teptukas , palinkdamas į popierių , perpjauna pirmapradį Chaosą .Teptuko galiuke , prisodrintame tušo, atsiranda ir įsitvirtina reali būtis, iškildama iš Didžiosios Tuštumos...

Tapau tai , kas mano širdžiai brangiausia – gimtinė, jos gamta, laiko tėkmė... Per sumi-e tapybos principus bandau išreikšti savo-lietuvišką-sielą. Atrasti savo savastį, savo Kelią. Mane supanti Gamta ir mano Širdis – didžiausi mano Mokytojai šiame kelyje. Taip gimė  darbų ciklai „ LIETUVOS KELIAS“   ( 1996m.), „VILNIUS“ ( 1999 m.) , „LIETUVA“ ( 2004 m.), “NERINGA“ ( 2004 m.), „ŽEMAITIJA“ ( 2005m. ), “...PAUKŠČIŲ TAKU...“ ( 2006 m.), „NUO RAMBYNO KALNO LINK BALTIJOS JŪROS“ ( 2006m.),  „JAPONIJA. KETURI METŲ LAIKAI“( 2007 m.). Gilindamasi į Japonijos kultūrą , joje atrandu daug artimo mūsų – Baltiškajai kultūrai, kuriai taip pat darnos – harmonijos principai buvo pagrindiniai.

Vadovaudamiesi harmonijos principu ,  Japonai išsaugojo savo japonišką dvasią ,savo savastį. Jie anksti įsisąmonino, kad harmonijos principas pasireiškia visur. Ji į vieningą visumą susieja  praeitį ir dabartį, savą ir svetimą, aukštą ir žemą... Nauja – tai ne atmetama sena, o tai, kas suteikia jam naują gyvenimą. Nedarydami to, kas jau padaryta, neieškodami atrasto, pasinaudodami kitų civilizacijų vaisiais, japonai eina toliau. Šiame kelyje jie praturtina savo kultūrą. Budizmas, daosizmas, Konfucijaus mokymas neišstūmė nuo amžių ten esančio Šinto (pagonybė-“Dievų Kelias“) Ir jeigu budizmas pasaulį vienijančiu pradu laiko Budos prigimtį, konfucianizmas – žmoniškumą, daosizmas – Dao, tai šintoizmas- grožį, kuris nepakartojamas ,natūralus ir besimainantis, kaip ir pati gamta. Šinto pagrindas ir šiandien pirmapradis.

Visas japonų menas- arbatos gėrimo ceremonija, kaligrafija, tapyba, gėlių kompozicijos, No teatras pagrįsti tais pačiais principais. O ir tikslas visų vienas- sumažinti įtampą, panaikinti pertvaras tarp pasaulio ir žmogaus, leisti pajusti vieningą Visatos kvėpavimą...

Neskubėkime... Pabūkime kartu... Įsiklausykime... Suteikime laisvę širdžiai skverbtis į būties paslaptis...

Dailininkė Dalia Dokšaitė