Sumi-e ir kaligrafija
Sumi-e ( jap.„tušas ir paveikslas“), kitaip dar vadinama
suibokuga (jap.„ vanduo tušas ir paveikslas „) - tapyba tušu,
shodo (jap. „rašyba ir kelias“) - kaligrafija.
Sumi-e - tai monochrominė arba jai artima švelnių, vandeniu atskiestų spalvų tapyba ant ryžių popieriaus arba šilko. Beveik prieš 2000 metų ši tapyba atsirado Kinijoje, o į Japoniją atkeliavo XIII - XIV amžiuje. XV amžiaus dzen vienuolis Ikkyū Sōjunas, rašė:
Kaip nusakyti,
Kas sudaro širdies
esmę?
Pušies ošimas
sumi-e.
Šiame eilėraštyje Tolimųjų Rytų tapybos dvasia, jos širdis.
Pagrindinės sumi-e (kaip ir kaligrafijos ) darbo priemonės nepakito nuo II a. , t.y. nuo tada, kai buvo išrastas popierius. Dailininkai pagarbiai jas vadina „keturiomis brangenybėmis“. Tai - teptukas (jap. fude), tušo plytelė (jap. sumi), rankų darbo popierius (jap. washi), indas, skirtas tušui trinti (jap. suzuri). „Keturių brangenybių“ esmę sudaro ne tik estetinė jų vertė. Svarbiausia – joms būdingas ypatingas jautrumas. Japoniškas popierius primena ploną sugeriamą popierių. Jis jautriai reaguoja į kiekvieną tuše pamirkyto teptuko prisilietimą. Jei ant popieriaus padedamas nors ir mažiausias taškelis, jo jau neįmanoma nei pašalinti, nei ištaisyti. Todėl meistrai sako: “Pirmiausia reikia išmokti valdyti teptuką ir tušą, o tik paskui tapyti paveikslus“. Tam reikia nepaprasto susikaupimo, nuolatinių pratybų, tobulos teptuko valdymo technikos ir aukšto profesionalumo. Kai nugalėsi visus sunkumus – pasieksi laisvumą ir lengvumą. Kiekvienas brūkšnys, taškas, kiekvienas teptuko prisilietimas turi skleisti gyvybę – „širdis jaučia, teptukas įkūnija“ – sako Meistras. Tai - širdies kalba.
Tuštuma, neužpildyta erdvė, vos pastebimi teptuko štrichai, nereikalingų detalių nebuvimas, nesugaunama ramybės ir judėjimo vienybė sudaro sumi- e paveikslo dvasią. Vaizduotė, mintis, kūrybos dvasios polėkiai užpildo tai, kas lieka neišsakyta. Užuominoje glūdi visa japonų meno paslaptis.
Kaligrafijos menas taip pat gyvena teptuko judėjime, tai begalinės hieroglifo improvizacijos, perduodant sudėtingus nuotaikų pustonius -. vėjo dvelksmą medžio lapuose ar debesų skrydį danguje...
Japonų poetė ir kaligrafė Chanda Siuko sako: "Išreikšdama save, gėlė skleidžia nepakartojamą kvapą. Kaligrafija - tai žmogaus dvasios gėlė".
Tai, kas būdinga kaligrafijai, būdinga ir tapybai. Meistrai sakė: "Tapytojas nevaldantis kaligrafijos - ne tapytojas". Tą, kas būdavo atrandama tapyboje, perimdavo kaligrafija, ką sukurdavo kaligrafas - perkeldavo į tapybos kūrinį.
Dažnai į kaligrafijos kūrinį žiūrime kaip į paveikslą. Jame matome šokį, tarsi girdime muzikinių ritmų skambesį, galime išgirsti linijos kalbą... Viskas harmoningai pinasi. Visas japonų menas remiasi tais pačiais estetiniais principais, skirtais pajusti žmogaus ir gamtos harmoniją.
Yra žinomi penki pagrindiniai kaligrafijos stiliai, kurie susiformavo Kinijoje III a.:
TEN SHO – „mažųjų antspaudų“, dar vadinamas „geležinės vielos“,
REI SHO – „valdininkų“,
KAI SHO – „reguliarusis“,
GYO SHO – „bėgantis“ ( pusiau greitraštis ),
SO SHO – „žolės“ (greitraštis ).
Ir išskirtinai japonų stilius – KANA –primenantis lietaus lašus , tekančius stiklu.
Tiek kaligrafijos, tiek sumi-e paveiksle svarbus yra antspaudas. Tai – meno kūrinys, rašomas TEN SHO stiliumi.
Dalia Dokšaitė
Sumi-e ir kaligrafijos darbo priemonės "Keturios brangenybės":
teptukas (jap. fude), tušo plytelė (jap. sumi), rankų darbo popierius (jap. washi), indas, skirtas tušui trinti (jap. suzuri).
Antspaudai
|
||||
Kaligrafijos stiliai
|
|
|
||||||
|
|
|
||||||
